Ar pastebėjote, kokie žmonės tapo alergiški nugludintam turiniui? Kalboms, kur pilstoma iš tuščio į kiaurą, su daugybe žodžių, kurie realybėje nieko nereiškia. Kažkada iš savo vadovės, labai labai seniai, turbūt kai atlikinėjau praktiką ir rašiau pirmą gyvenime pranešimą spaudai, gavau auksinį patarimą, kurį esu pasakiusi jau kokioms penkioms savo praktikantėms.

Nevartokite tiek būdvardžių.

„Buvo labai gražus vakaras prie jūros“, rašytumėt. O aš sakau: „Ėjau basomis, smėlis jau buvo atvėsęs nuo dienos kaitros, bet vis dar šiltas. Vėjas atrodė prisiliečia prie kaklo, kilsteli plaukus, ir įkvepi kažkokią šilumą. Saulė prie Palangos tilto, kaip visada, nusileidžia į debesis.“

Ar pavyko nors truputį jus ten nukelti?

Toks tas būdvardžių skirtumas. Ir todėl geram tekstui reikia kiek daugiau nei būdvardžių.

Bet tas skirtumas dar kitaip skamba, kai savo kalboje sakome: „Ėmėmės ryžtingų veiksmų“ arba „Rūpindamasi jūsų darbo ir poilsio balansu įmonė šiemet skiria sveikatos draudimą“. Jei nedirbate korporatyve, gal ir nesate girdėję ar rašę tokio sakinio. Aš esu. Sakysit, kas su tuo sakiniu blogai? Nieko blogo. Bet aš šitą naujienlaiškį tam ir rašau, kad komunikacija iš „neblogos“ taptų tokia, kurią norisi skaityti. Tokia, kur nusišypsai. Tokia, kuri pagauna. Tokia, kur iš tiesų jauti tą rūpestį.

Kai AI rašo tekstus ir niekas nieko neskaito (tiesą sakant, visi skaito daugiau nei bet kada anksčiau), dar blogiau už AI yra žmonės, kurie vis dar rašo tekstus kaip 2006-aisiais, arba duoda tokias užduotis AI, patys nesuprasdami, kas su visu šituo blogai.

Blogai yra tai, kad per tvarkingas turinys erzina.

Žmonės jo ne šiaip neskaito, jis sukelia negatyvų jausmą.

Jausmą, lyg viską jau girdėjai. Jausmą „o kada prieisime prie esmės?“ Jausmą „kodėl turiu išvis tavęs klausyti, skaityti, domėtis?“ Rašymas yra viena iš sričių, kurias atrodo dirbtinis intelektas perėmė labiausiai. Ir žinot ką? Vis dar nepradėjau dėl to jaudintis, nes tendencijos ir algoritmai rodo ką kitą.

Mes kaip niekada norime išgirsti kažką naujo. Norime atvirumo ir pažeidžiamumo. Norime, kad turinys mus sujaudintų, priverstų aiktelėti. Norime, kad mūsų vadovas kalbėtų kaip žmogus. Norime, kad politikai aiškintų dalykus paprastai ir aiškiai. Norime, kad įmonės mums rašytų laiškus ne prikištus tvarkingų tekstų eilučių, o atvirkščiai, norime vieno sakinio ir trijų punktų, kurie pasako, ką daryti ir kada, negaištant mūsų brangaus laiko.

Norime skirti dėmesį tam, kas iš tiesų to vertas.

Ir čia dalinuosi ne tik asmeniniu jausmu. Pažiūrėkite, kas veikia socialiniuose tinkluose: Geriausi LinkedIn įrašai yra apie tai, kaip kažkas išėjo iš darbo, arba trys eilutės, kuriose realiai šaipomasi iš darbo biure kasdienybės. Kodėl? Nes skamba tikrai. Nes kažkas pasako tai, ką pats galvojai.

Neseniai baigiau skaityti „Daring Greatly” ir joje autorė itin daug kalba apie pažeidžiamumą. Vienoje vietoje man labai patiko jos patarimas žmogui, kuris ruošiasi lipti į sceną. Ji sakė, kad:

„Auditorija nieko taip stipriai nebijo kaip būti pažeidžiama ir nieko taip stipriai netrokšta kaip pamatyti kito žmogaus pažeidžiamumą” – Brené Brown

Lengva man kalbėti, sunkiau padaryti, ar ne?

Sutinku. Nes turime labai seną įprotį būti tvarkingi, gražūs ir teisingi. Žinau, kad daug vadovų dabar man pasakytų: „Rolanda, juk negalima visko taip paprastai pasakyti. Yra daug rizikų ir t.t.”

Aš kalbu ne tik apie turinį. Kalbu apie toną, pauzes, žodžius, kuriuos renkamės. Pastebėjau, kad žmonės kalbėdami viešai, rašydami ar kurdami video labai dažnai bando būti tuo, kuo nėra. Tarp milijono mokymų, kaip sukurti gerą video, kaip parašyti įtraukiantį pirmą sakinį, kaip montuoti, kad video pasiektų ne 300, o tris milijonus, pasimeta tai, ką iš tiesų norime pasakyti.

Tai ką daryti?

Ką noriu pasakyti? Mintis, kuri turėtų kilti prieš kiekvieną išstojimą viešai kalbėti. Nesvarbu, kalbėsite valandą ar penkias minutes, į šitą klausimą turite atsakyti vienu trumpu sakiniu.

Mažiau yra daugiau. Nenaudokime daug žodžių. Nesakykime žodžių, kurie nieko nereiškia. Redaguokite save ir juos išsibraukykite.

Nekalbėkime taip, kaip realybėje nekalbame. „We’re thrilled to announce…“ Žmonės, dirbantys su manimi, nesuskaičiuotų ant abiejų rankų pirštų, kiek kartų esu tai ištrynusi iš tekstų. Nes mes taip nekalbame. Ir jūs taip nekalbate. Tai kodėl rašome kitaip?

Kalbėkime tada, kai turime ką pasakyti. Ir kai turime tikslą. Pirmiausia žinutės tikslas, tada žinutė. Ne atvirkščiai.

Kai visi aplink pasakoja, kaip padidinti peržiūras, kai AI gali parašyti įrašus kiekvienai dienai ir sugeneruoti video, nuotrauką ar bet ką, ko panorėsite, įvyksta paradoksas. Daugiausia dėmesio sulaukia trys eilutės, kurios, kaip kokiame Donaldas Kajokas eilėraštyje, užkabina kažką labai giliai.

Turinys vis dar laimi.

Tik nebe toks, kokį buvome įpratę kurti.

Ir sukurti tas geras tris eilutes, kurios pataiko tiesiai, yra net sunkiau nei anksčiau.