Naujienos

Gyvename epochoje, kuri yra paženklinta naujųjų medijų išplitimu, sako filosofas Kristupas Sabolius. Pasak jo, medijos pakeitė žmogų, todėl į tai negalima neatsižvelgti.

– Kadangi dalyvavote projekte „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“, turbūt galvojote, kokia medijų edukacija yra reikalinga mokyklose? Kaip ji turėtų atrodyti?

 

– Apskritai, manau, reikia keisti švietimo sistemą: tai nėra vien tik medijų edukacijos klausimas. Man imponuoja vadinamasis „fenomenais grįstas mokymasis“, kai žmogus analizuoja reiškinius, o ne mokosi teoremų. Žinoma, taisyklės ir dėsniai ne mažiau svarbu, tik jų prasmė gali išryškėti kontekste, ne tik bandant suprasti reiškinį, bet ir mėginant jį patirti. Taip atsiranda motyvacija suprasti ir suvokimas, kam reikia to, ko mokomasi? Man, kaip ir turbūt milijonui vaikų, savu laiku buvo kilęs klausimas – o kam man reikia fizikos arba chemijos? Jos neišmokau taip, kaip reikėtų, todėl šiandien tenka mokytis iš naujo. Gailiuosi, kad kadaise neįžvelgiau šiuose moksluose ryšių su man rūpimomis temomis. Suvokimas, kodėl kokio nors dalyko reikia, neturi būti atsietas nuo jo mokymosi ir nuo reiškinių patyrimo. Dar daugiau, patyrimas, išgyvenimas visomis juslėmis, yra tai, kas atrakina vaizduotę. O neįkvepiant vaizduotės, neįmanoma sukelti ir autentiško intereso. Juk iš tiesų mums rūpi tik tai, apie ką norime fantazuoti.

Kaip tik šiame kontekste ir turime mąstyti apie medijų edukaciją. Gyvename epochoje, kuri yra paženklinta naujųjų medijų išplitimu, medijos transformavo žmogų, vadinasi, į tai negalima neatsižvelgti. Bet čia iškyla net terminologinės problemos. Kai sakome „medijos“, dažnai turime galvoje „žiniasklaida“. Bet juk medijų teoretikai jau seniai įrodė, kad apie jas visų pirma reikia mąstyti kaip apie „terpes“. O šia prasme medialumo šviesoje pasirodo beveik viskas – tarkime, ratas, lėktuvas ar pati mokyklos architektūra. 

Vis dėlto, atsižvelgiant į begalinį mūsų gyvenimo skaitmenizavimą, verta pamąstyti apie bendresnę edukaciją – kino, interneto, meno, dailės santykyje su istorija, literatūra, socialiniu ugdymu. Tokio tipo išprusimas leistų suvokti, pvz., dailės kūrinius, kaip darančius įtaką kinui, ir pamatyti, tarkime, Caravaggio paveikslų įtaką Martino Scorceses filmams. Tačiau ir šiuo atveju – geriausias kelias yra žiūrėti į reiškinius, kurie sukelia sužadina mūsų jautrumą. Jie gali būti ir patrauklūs, ir atgrasūs. Svarbiausia įveikti abejingumą ir paskatinti įsižiūrėti į reiškinių kilmę: kaip jie susiję su istorija, kaip jie susiformavo, kaip sąveikauja tarpusavyje. Šia prasme ne tik istorinė rekonstrukcija yra medijų edukacijos dalis. Nežinau, ar tai reikalauja atskiros pamokos, o gal veikiau disciplinų bendradarbiavimo. 

 

Daugiau skaitykite čia