Naujienos

Gruodžio antroje pusėje, prieš pat šventes, įvyko septintasis ADC*E (Art Director’s Club of Europe) festivalis. Nors seniai žinau ADC*E, turiu prisipažinti, niekad nesekiau paties festivalio ir jo laimėtojų. Mea culpa. Bet kam įdomus festivalis, kuris vyksta metų gale?! Spėčiau, kad tik tiems, kurie jame dalyvauja. O dalyvauja arba jau Kanuose matyti darbai, tokie kaip „Berta Benz“ ir Diesel „Be a Follower“. Arba nacionalinių ADC festivalių nugalėtojai, laimėję kelialapį į paprastai Barselonoje vykstantį Europos finalą. Tačiau 2020-ieji buvo _______ (galit įrašyti savo epitetą). Visų pirma, nebuvo nei Kanų, nei pusės kitų regioninių reklamos festivalių. Antra, rugpjūčio pabaigoje, tarp karantinų, Lietuvos dizaino asociacijos, grupelės naivuolių ir kažkokio stebuklo dėka, Vilniuje įvyko pirmasis ADC*LT kūrybiškumo festivalis. Kadangi buvau vienas tų naivuolių, šįkart ADC*E laimėtojus apžiūrėjau iš arčiau.

 

 

Tik mes nedarom integruotų kampanijų

 

Pasirodo, tik mes nebedarome inovacijų, netradicijų ir įdomių integruotų sprendimų. Gal aš kiek dramatizuoju ir suprimityvinu viską, tačiau mūsuose įdomiausias darbas šioje kategorijoje buvo jau trečius metus skraidantis „Tele2“ namas. Daugiau nieko. Nieko įdomaus nesukūrėm. Arba nepardavėm. Tuo tarpu ADC*E labiausiai apdovanoti darbai – integruotos kampanijos, prekės ženklo patirtys ir inovacijos: tamponai, supakuoti kaip knyga, 3D spausdintuvai, sergantys parkinsonu, ir paukščiai, už savo čiulbėjimą gaunantys honorarą iš „Spotify“.

 

Tokios kampanijos man pačios įdomiausios, nes jų sėkmė ne taip smarkiai priklauso nuo media pinigų ir svorio. Idėja čia griežia pirmu smuiku, savo šviežumu ir aktualumu ji pati pritraukia tikslinės auditorijos ir žurnalistų dėmesį. Ir tam nebūtina samdyti AI, kad pabaigtų muzikinį Antonino Dvoržako kūrinį.

Skaitykite plačiau: ,,M360"