LiMA žiniasklaidoje

Kas turi kurti įvaizdį?

Daug kalbame apie vadovo įvaizdžio svarbą. Rinkodaros specialistai pripažįsta, kad tai jau tampa būtinąją rinkodaros strategijos dedamąją, tačiau vis dar mažai turime žinovų, galinčių sėkmingai įgyvendinti šias kampanijas.

„Atliktas tyrimas parodė, kad per šiuos metus Lietuvos įmonių išlaidos vien lauko reklamai, tokiu būdu aktyviai ieškant darbuotojų, augo šešis kartus. Tai aukštas rodiklis, ypač įvertinant tai, kad skaičiuojame tik vienos rūšies reklamas. Kiek jis padidėtų, jeigu vertintume visą internete esantį turinį, sunku ir pasakyti“, – pasakoja K. Rimkus.

Anot jo, kompanijos įdeda daug darbo, kad tose reklamose save pateiktų kaip pažangų ir paklausų darbdavį. Iš žmogiškųjų išteklių perspektyvos tai lyg ir vienas efektyviausių būdų pritraukti naujų žmonių, tačiau lieka klausimas – ar darbdavio įvaizdžio kūrimas priklauso žmogiškųjų išteklių ar rinkodaros skyriui, o galbūt jie turėtų dirbti kartu?

„Mano manymu, darbdavio įvaizdžiu turi rūpintis rinkodaros skyrius, stipriai pasitelkdamas žmogiškuosius ryšius. Darbdavį girianti reklama – efektyvu, bet dar veiksmingiau, kai jau esamas darbuotojas atveda jums naujoką“, – įsitikinęs Karolis.

Šiais teiginiais pranešėjas išryškino vieną itin svarbią tendenciją. Šiuolaikinėje rinkoje turime kalbėti ne apie darbdavio įvaizdį per savireklamą, bet apie tai, kaip sukurti nišą patiems darbuotojams kalbėti apie savo darbovietę. Tam padeda ambasadorių programos.

 

Gerokai didesnis pasitikėjimas

Vartotojų tyrimai atskleidžia, kad žmonės pasitiki įmonės komunikacija, šiek tiek labiau pasitiki vadovo komunikacija, bet net tris kartus stipriau pasitiki tuo, ką pasakoja įmonėje dirbantys žmonės.

„Tai mums rodo, kaip svarbu sukurti galimybę darbuotojams kalbėti gyvai arba per nuotolį. Mes turime suteikti jiems galimybę komunikuoti apie darbdavį socialiniuose tinkluose. Kai komunikuoja darbuotojas, vartotojas supranta tai kaip nuoširdumą, nes papildomos paskatos girti įmonę nėra. Tai, ką pasakoja jūsų kolega, prisideda prie visos rinkodaros kapitalo – didėja lojalumas, žinomumas, atvedami nauji lankytojai į jūsų svetainę“, – pasakoja specialistas.

Anot K. Rimkaus, vartotojai, atsiradę komunikuojant darbuotojams, tampa ir gerokai geresniais pirkėjais. Pirkimų konversija padidėja septynis kartus. Maža to – ambasadorystė yra akivaizdžiai pigesnis pasirinkimas. 

„Jeigu palygintumėte, kiek išleistumėte agentūrų kuriamoms kampanijoms, straipsniams leidiniuose ir pan., pamatytumėte, kad ambasadorių programos yra kur kas pigesnės“, – atskleidžia pranešėjas. 

 

Kaip jas sukurti?

Visų pirma, pranešėjas pabrėžia, kad nėra nieko blogiau nei prievartinė ambasadorių programa. Jeigu jūs pasirinksite sritį, kurioje, pavyzdžiui, jums stinga darbuotojų ir liepsite to skyriaus vadovui, nariams eiti ir komunikuoti socialiniuose tinkluose – nieko gero nebus. 

„Tenka dirbti su klientais, kur darbuotojai atrinkus paskiriami vykdyti ambasadorių programas. Tai nėra gerai. Net tuo atveju, jei tokiam darbuotojui paruošiamas visas turinys, jis vis tiek neatlieka šios funkcijos tinkamai. Darbuotojas ir pats turi bent kiek norėti prisidėti prie šios veiklos“, – įsitikinęs K. Rimkus. 

Pranešėjo teigimu, yra trys ambasadorystės kampanijų tipai. Jie skiriami pagal tai, kiek turinio paruošiama profesionalų, o kiek iniciatyvos tenka pačiam darbuotojui.

„Pirmuoju atveju visas turinys sukuriamas rinkodaros specialistų ir paskirstomas darbuotojams, kad šie pasidalintų juo socialiniuose tinkluose. Antruoju – atsakomybė jau dalijama maždaug pusiau. Šio tipo programoje įrašus dažniausiai turi patvirtinti rinkodaros skyrius, darbuotojai apmokomi, jie motyvuojami ir panašiai. Trečiojo tipo programose visa iniciatyva krenta ant darbuotojo pečių. Tai labiausiai pasiteisina, jeigu darbuotojas yra ekstravertas ir labai noriai įsitraukia į programą. Specialistai tokius darbuotojus apmoko, suteikia gaires, nukreipia, padeda, motyvuoja, pamoko juos tol, kol jie sugeba perimti visą iniciatyvą į savo rankas“, – pasakoja pašnekovas.

 

Kokios klaidos vyrauja?

Greta jau minėtos klaidos, kai ambasadoriai parenkami tiesiog atrenkant, K. Rimkus išskiria dar dvi, kurių rekomenduotų vengti.

„Dažnai nutinka taip, kad sugalvojus ambasadorystės programą ir ją paskyrus darbuotojui šis nėra informuojamas apie prioritetus. Reikėtų kalbėtis su darbuotoju, kad mokymasis, komunikavimas socialinėje medijoje dabar bus viena prioritetinių sričių, vertėtų aptarti, kurie darbai gali būti nukeliami kaip mažiau svarbūs. Jeigu darbuotojui paliksime tiek pat senųjų atsakomybių ir dar uždėsime ambasadorystę, jis tikrai nebus patenkintas, o ir rodikliai nebus geri. Mažų mažiausiai tai nesąžininga ir nemotyvuoja“, – pabrėžia Karolis. 

Kita taip pat dažna klaida – pernelyg didelės ambicijos: „Neverta tikėtis, kad įmonėje pravedus mokymus visi darbuotojai tučtuojau imsis rašyti ir komunikuoti socialinėje medijoje. Reikia žinoti, kad ambasadorystė yra ilgas kelias, kuriam reikia laiko ir pinigų. Tikimybė, kad darbuotojai savo iniciatyva puls komunikuoti, tikrai menka“, – teigia specialistas.

Jis tikina, kad net didžiausius introvertus turinčios įmonės gali bandyti išplėtoti šias programas. Dažnai reikia tik gebėti rasti prieigą prie darbuotojo.

„Nebijokite pasigilinti, kodėl darbuotojai nenori komunikuoti, kas juos gąsdina. Atlikę apklausas, dažnai sužinome, kad darbuotojų baimės yra paprastos: vieni bijo, kad kolega visa tai daro geriau, kiti dvejoja dėl savo kūrybinių gebėjimų, treti išgyvena dėl to, kad neturi ką papasakoti. Viskas išsprendžiama nukreipiant, suteikiant gaires, motyvuojant ir padedant“, – įsitikinęs „Caption“ agentūros vadovas.

 

Pilną straipsnį skaitykite "BZN Start".